veržti

ver̃žti, -ia, -ė KBII154, KII499, K, Rtr, Š, DŽ, KŽ; I, N, M, L 1. tr. stipriai tempiant, traukiant glausti, spausti (ppr. ką apjuostą, apvyniotą, aprištą, pritvirtintą): Ver̃žti juostą NdŽ. Įdėję plonos vytelės storgalį į krepšio šoną, kietai verždami, apsukome apatinę rankenos dalį su kitais priglaustais vytelių laibgaliais rš. Stipriai ver̃š tą virvę, ta kartė pūkš pusiau, tą mergą ka duos nu vežimo End. Daug never̃žk [šienkartės] – gali trūkt vadžios Dkš. Tą kartį ver̃žia, kol suveržia, kad lygiai būtų Ps. Ver̃žti atsileidusias stygas NdŽ. Ver̃žia audimą tas riestuvas, an kito riestuvo gijas suriečia Grd. Ji, Adelina, liekna, aukšta, per pusiaują tik gorsetus veržia, ir jau dainuoja dainuoja L.Dovyd. | refl. tr.: Ankštai, smarkiai, kietai ver̃žtis diržą NdŽ. 2. tr. kuo rišant, juosiant ką slėgti, spausti, daryti, kad laikytųsi: Visokias virves [vydavo] vežimam ver̃žt Sdb. Kobinys užkabinti, kai ver̃ža [šieno] vežimą Krž. Virvė vis stipriau ver̃žė jo minkštą kaklelį NdŽ. Ver̃žk su karte šieno vežimą, kol priverši J. Užsisėdi an tos šatros i veržì [šiaudus, dengdamas stogą] su karkliukais PnmŽ. Sąnarius įskaudo beveržiant kūlius rš. Užkritęs žaltys ant kaklo tol veržęs, kol nusmaugęs Sln. | prk.: Juodas miško lankas vis ankščiau veržė trobas ant kalnelio M.Katil. Iš šiaurės veržė jį naujai įsteigtas kryžokų zokanas (ordinas) rš. ^ Lyja, kaip karčiu veržia Dbk. Veržk [vežimą] raudodamas, važiuosi giedodamas LTR (Tr). Ar šiaip ver̃žk, ar taip ver̃žk – vis muno pati Lkv. 3. tr. sukant įtvirtinti: Ver̃žti veržlę, sraigtą NdŽ. Varžtus ir veržles reikia veržti apdairiai rš. 4. tr. sukant daryti, kad veiktų: Laikrodis su viduriais (baterijomis), tai nereikia nei ver̃žt, nei ką Antš. 5. tr. traukti, plėšti, tempti į save: Ji to lenciūgo neduoda, o jis tą lenciūgą iš jos ver̃žt Skr. Katelė neduodanti. Šunelis pradėjo veržti. Beveržiant tas kūlelis plumt į vandenį ir įkrito S.Dauk. Tie pergal stipriai velinius, verždami nuog jų kalinius (kailinius) SGII107. ║ refl. tampytis, muštis, stengiantis atimti, išplėšti: Nieko netrukus tyčiomis susitikusiu įniko veržties abrozais, besiverždamys tankiai ir susimušo, patolei vienok neliovės grumties, pakolei katras nor būrys neišveržė antram abrozo M.Valanč. 6. tr., intr. Plvn dėl ankštumo spausti, mygti, skaudinti: Tamprūs batai ver̃žia kojas J. Jei tik geriau paėdu, tujau sijonas ver̃ža Krš. Sijonas baisiausiai ver̃žia, aukšty lipa Slv. Marškinių kaklas ver̃žia Dbk. Nei tau pažastų, nei kur kitur ver̃š NdŽ. Ankštokas, nudėvėtas švarkas veržė pečius rš. Kūdikis rengiamas laisvai, kad drabužėliai ir vystyklai nespaustų ir neveržtų rš. Veržiantieji rūbai N. Pasidėk čia pat kibirus, kad naščiai pečių neveržtų rš. Dabar jam reikia eiti jos ieškoti, bo jo širdis nerimsta, o žiedelis veržia pirštą DS52. Kai juostele sujuosė, veržė man liemenėlį (d.) Knv. | Visokios veržiamosios liemenės (korsetai) žalingos V.Laš. 7. tr. mygti esant ankštumoje: Įsėdom į troleibusą ir tep mus ver̃žė, kad nuo savo daiktų nustūmė Srj. 8. tr., intr. NdŽ dėl susijaudinimo, sutinimo ir pan. spausti, teikti skausmo, skaudėti, gniaužti: Jo gerklę veržė graudulys J.Avyž. Gerklę veržė rauda A.Vencl. Niežai veržia N. Krūtinę lankai veržia, pykina rš. | impers.: Kai pradeda galvą skaudėt, akis ima ver̃žt Jrb. Akį ver̃žia, turbūt miežys kils Gs. Akis ver̃žia, noriu miego, bet negaliu užmigt Plv. Smarkiai ver̃žė pakinkį Vlkv. Ma[n] ir tei šiandie ver̃žia par juosmenį Jrb. Tai prisivalgiau – net pilvą ver̃žia VšR. Ne po daug reikia privalgyt, padaugysi – tuoj ver̃žia, sunku Kp. Kartais ver̃ža krūtinę nu alaus, nebatsigaunu, trūksta dvasios Trk. Verža galvą, pasvaigusi paliektu Rdn. Ver̃žia galvo[je], negerai – sustojo tenai kraujas Skrb. Teip ver̃ža, teip ver̃ža, gela visa koja End. Padkavą kap prikala, arkliui ver̃žia – jis būna nejudrus Brb. 9. refl. imti išsišokti, išsikelti, išvirsti: Ver̃žias ceglos (plytos) iš kamino – do sugrius kaminas Klt. Pradėjo ver̃žtis tos venos Upn. 10. refl. SD31,65, H, R, MŽ, Sut, I, K, NdŽ, KŽ jėga, prievarta spraustis, brautis, grūstis, lįsti: Tas [vagis] pro duris ver̃žtis, jis ištrūko, lekia, o mano Juozas kad vejas Kp. Ver̃žias kai paršas daržan JT239. Pro studentus veržiasi į auditoriją žilagalvis, jauno veido, nepaprasto judrumo Tumas-Vaižgantas LKXX383. Minia skubinosi veržtis pro duris, bijodama, kad dar kas blogesnio nepasidarytų rš. Jiems einant, iš kopų kad ver̃žėsi, kad ver̃žėsi dvasios NdŽ. | prk.: Visokios mislios veržte ver̃žas į galvą: kas būs, kaip? Krš. Šnekėk i gromatiškai, ver̃žas savo (tarmės) žodžiai, i tiek Krš. Jis nepajėgia suvaldyti minčių, kurios veržiasi kaip versmės iš gilaus podirvio V.Aln. Gudiška kalba veržiasi pro visus plyšius į lietuvišką TS1899,10. O kiek atsiminimų veržiasi! V.Kudir. Toji laimė nebetilpo jo krūtinėje ir veržėsi lauk daina A.Vien. Riksmas draskė krūtinę, įstrigo gerklėj, veržėsi pro kietai suspaustas lūpas V.Bub. Visa, kas kilojo paukščio krūtinę, veržėsi giesme išeiti J.Balč. Bet šauksmas kitų vaikų taip baisiai į jos ausis veržės, jog atgaliaus sugrįždama vyriausį sūnų iš patalų išplėšė S.Dauk. Į krūtinę tau nerimas veržias S.Nėr. Tai vis klausimai, kurie veržte veržiasi V.Kudir.

veržtinaĩ adv.: Taip įžūliai kalbėdamas, kone veržtinai įsiveržė svetimasis į kambarį I.Simon. Tasai žodis veržtinai veržiasi jam iš lūpų I.Simon. ║ pulti, siekiant nugalėti, užimti, užvaldyti: I pradėjo šič rusai ver̃žties ver̃žties, mat tura to svieto daug Vž. Priešai ver̃žėsi iš trijų pusių NdŽ. Neprieteliai veržias Lietuvon brangiausion LTR(Rk). Kas jėga veržiasi, tas priešas V.Krėv. Neprieteliai ant mūsų ver̃žias KI58. | prk.: Ver̃žias avėčio į dirvas Grd. Ir į šį nuošalų kraštą veržėsi didieji istorijos įvykiai rš. Tau vienam, Viešpatie, esmi susigriešijęs, todėl ir veržiasi ant manęs viena sloga ant kitos srš. ║ prk. stiebtis: Į šviesą veržiasi gamtoje visa, kas gyva ir auga A.Sm. Šauja dangun pušys šimtametės, aukštyn veržias beržas paūgėjęs TS1903,11. ║ prk. dygti, kaltis: Iš šalčio pakirstųjų šaknų veržias nauji daigai I.Šein.

11. refl. K, LL286 srautu plūsti, srūti, sklisti: Kambarin ver̃žėsi mėnesiena NdŽ. Visur tamsi, tik pro vieną taškiuką ver̃žas šviesa Krš. Dūmai ver̃žas, o rūkymas rūkymelis! Krš. Anie (pinigai) kaip to[je] žemė[je] ten rūdė[ja], i tos ugnys veržas Tl. Jau par dures ver̃žas [liepsna] Krž. Vandeniui pradedant virti, garai pro skylutes bei plyšius … su mace laukan veržias Kel1851,94. Šaltis veržiasi pro langą K.Bor. Oras iš balionėlio smarkiai veršis pro vamzdelį rš. Atsipalaidavusi energija iš Saulės centrinės dalies veržiasi į Saulės paviršių rš. Šaltinis ver̃žias į viršų Žgč. Iš kalno koks nors šaltinelis ver̃žės, bėgo Brs. Kraujas pradėjo ver̃žtis iš žaizdos Rm. Kraujas, iš visų pusių spaudžiamas, veržėsi ten, kur jį mažiau spaudžia rš. Jei sula par daug į pumpurus vaisinius veržas, tuo kartu tie neišduoda vaisiaus S.Dauk. Vynas iš bačkos veržėsi lauk BsPIII11. Vynas iš bačkos veržėsi tekėti BsPIII11. Tvanas ver̃žias ant mūsų KI58. Vandenys iš jūrų per žemę veržiasi ir save nuo sūrumo čystija srš. Kiek jaunų vyrų lieknūse žuvo – pačios ašaros ver̃žas iš akių Rdn. Man rankos dreba, ašaros veržiasi iš akių Žem. Prakaitas veržiasi iš kaktos I.Simon. | Kraujas į galvą ver̃žias KI58. ║ lietis, per viršų tekėti: Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo, ir ežeras veržias platyn – banga gena bangą ir bokšto akmuo paplautas nuvirsta žemyn Mair. Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų K.Bor. ║ tvinti, kilti: Dūkstant sumišai vėjams ir viesului, … vilnys kaip kalnai į dangų veržiasi RD201. 12. refl. N, NdŽ labai norėti, stengtis, siekti ko (ppr. kuo tapti, kur patekti, nuvykti, ką atlikti ar pan.): An nakties [katinai] ver̃žiasi į lauką Snt. Toji peteliškė ver̃žias per langą Srj. Drugeliai veržiasi į šviesą S.Nėr. Prakirto skylelę (eketę) – i ver̃žas ana (žuvis) ten, įgreibs į tą skylę kaip į košę žuvį – tik mesk, tik mesk lauku End. Jos (bitės) visą žiemą laikėsi ramiai, per atodrėkius nesiveržė apsiskraidyti rš. Būčiu ver̃žusys, būčiu seniai išejusi Rdn. Pas mum labai ver̃žias ant buto žmonės Rd. Ver̃žias [ligonis] namo, daėdė ligoninė Vj. Į ūkininkus nelabai kas ver̃žas: smagus darbas, nešvarus Krš. Jis ver̃žias labai ant pinigų, tai dirba dieną naktį Šd. Vaikiukai ver̃žas pri traktorių, mašinikių, pri mokslo nelabai Krš. Dvidešim vienerių metų ir jau pats (savarankiškai) ver̃žiasi gyvęt Plv. Jam turbūt pasirodė, kad pana ver̃žės eit už jo Jnšk. Kad būt sunkus darbas, a veržtų̃si [dirbti]: sakytų, ui, vaikas mažas, negaliu! Mžš. Ko tiej žmonės in Ameriką veržias, kad tę aršiau kap par mum Lš. Aš veržúos į kaimą, mun kvepa, o visi jaunesni – į miestą, į miestą Krš. Ana striošniai ver̃žės į miestą Žeml. Štai ji jau pasiilgo tų namų, iš kurių taip visa jėga veržėsi, kurių neapkentė I.Simon. Kur mūsų nenor, čia mes ir neveržiamės Ns1832,5. Ar girdėjai, tėvai, jug vedums Agatė veržte veržas tekėti už Nikiporo M.Valanč. Kaip ėmė veržtis į svietą, nelabai nė gyniau V.Kudir. Paskutiniuose metuose taip lietuviai ėmė veržtiesi į mokslą, juog gimnazija turėjo daugumui atsakyti A1884,140. Teip Dievas pirmiaus ir skalsiaus savo šviesybę leidžia ant dūšių, kurios nuog žemės atsidrėskę ing dangų Dievop veržiasi SPII39. Jei be nužeminimo aukštyn veršitės, tad tikrai kuo aukščiau užeisite, tuo sunkiaus ir giliaus nupulsite DP517. Alcimas syla veržės vyriausiu kunigu būti BB1Mak7,21. Anie pulkais kimšos ir ver̃žės žodžiop Dievo DP98. Pulkas žmonių veržės jop, idant klausytų žodžio jo MP254. Žmonės Jėzauspi veržėsi klausyti žodžio Dievo BPII271. | prk.: Siela į saulę veržias iš rudenio nagų S.Nėr. Vien keleivio širdis nenurimusi veržias toli Mair. Širdis, kuri myli, veržiasi, kur laisvė, kur erdvė – į laisvę ji veržiasi V.Krėv. Jų kūnas Lietuvon svyra, o dvasia Lenkijon veržiasi A.Sm. 13. tr. L811 stengtis prievarta, jėga ką gauti, paimti, atimti, išplėšti: Ka neduotum, ji jėga neimtų, never̃žtų, tik nematant išneštų Jrb. Jie tą žemę i namą ver̃žia iš jų Jrb. Iš mano tėvų antrą dalį ver̃žė Lkš. Šokdavo ir prieš tėvą, ir prieš mamą, ir pinigų ver̃ždavo Snt. Vieną rudenį panevali ver̃žė bulves Snt. Lynai karpėms maisto neveržė rš. Sutartyje pasakyta, kad iš manęs kąsnio neverši Mš. ║ prievarta išgauti, išreikalauti.

veržtinaĩ adv.: Tampo žmones, kol veržtinai neišveržia jų sutikimo TS 1900,1.

14. tr. stengtis patraukti į savo pusę, pavilioti: Kam tu man mergaitę veržì?! Slm. Nu penkių vaikų tėvą ver̃žė veržtinaĩ, tiek paikino tą svetimą vyrišką End.

veržtinaĩ adv. End.

15. tr. BB2Moz12,33, Pnd prk. versti ką daryti, spausti, spirti: Labai veržė pirkt Trs. Ver̃žia rašytis savanoriais Krkn. Vokietis ver̃žė kaminus mūryt Ps. Tėvai ver̃žia mokytis, o jis tingi Jnšk. Čia mokytojai ver̃žia dėl mokslo Plv. Prie darbo, buvo, visus dvaruos ver̃žė, ne tik pas mus Kbr. Visi tie, kurie nori gražų skaistumą parodyt pagal kūną, tie veržia jus, kad apsipjaustytumbite Ch¹PvE6,12. 16. tr. prk. varžyti laisvę, neduoti valios, spausti: Teip ver̃žia žmones, pievos neduoda Srv. Jau ji bręsta, jau reikia ver̃žt Plv. Jis savo vaikus ver̃žia, tai ir geri Rmš. ^ Vyras ver̃žamas esi iš visų pusių: i valdžios, i pačios Krš.

veržtinaĩ adv.: Lietuvis buvo anuomet iš visur veržtinai suveržtas Db.

17. intr. prk. drausti, ginti, neleisti: Jei turi sąžinę, grobk [daržą], nèveržu (iron.) Grd. Kas tave ištinka per burną, atversk jam ir antrą (pusę); kas teipag tau atima viršutinę (apsiaustą), neveržk jam (imt) ir apatinės Ch¹Luk6,29.

◊ apìnasrį ver̃žti trukdyti laisvai reikštis: Buvo veržiamas apinasris spaudai A.Vencl.

diržą ver̃žti versti taupyti maistą, mažiau valgyti: Kaipgi ten pinigą padarysi, jeigu vokietys dir̃žą ver̃žia Antš. (kieno)

šìrdį ver̃žti (ką) liūdinti, graudinti, skaudinti: Vargeliai našlelės veržia mano širdelę, veržia TS1901,4–5b.

\ veržti; apveržti; atveržti; įveržti; išveržti; nuveržti; paveržti; perveržti; pieveržti; praveržti; priveržti; suveržti; užveržti